Energijos šaltinių klasifikacija

① Energija iš dangaus kūnų už Žemės ribų, pirmiausia saulės energija. Be tiesioginės spinduliuotės, ji taip pat yra vėjo, vandens, bioenergijos ir mineralinės energijos gamybos pagrindas. Didžioji dauguma žmogaus energijos poreikių gaunama tiesiogiai arba netiesiogiai iš saulės. Būtent fotosintezės būdu įvairūs augalai saulės energiją paverčia chemine energija ir kaupia ją savo kūnuose. Iškastinį kurą, pavyzdžiui, anglį, naftą ir gamtines dujas, taip pat per ilgą geologinį laikotarpį formavo gyvūnai ir augalai, senovėje palaidoti po žeme. Iš esmės tai yra saulės energija, kurią nustato senovės organizmai. Be to, iš saulės energijos taip pat paverčiama hidroenergija, vėjo energija, bangų energija, vandenyno srovių energija ir kt.
② Energija, esanti pačioje Žemėje. Paprastai reiškia energiją, susijusią su šilumine energija Žemės viduje ir su branduolinėmis reakcijomis susijusią energiją, pvz., branduolinę energiją, geoterminę energiją ir kt. Iš karštų šaltinių ir ugnikalnių išsiveržimų išsiskirianti magma yra geoterminės energijos apraiška. Žemę galima suskirstyti į tris sluoksnius: plutą, mantiją ir šerdį, ir tai yra didelis šiluminis rezervuaras. Pluta yra Žemės paviršiaus sluoksnis, kurio storis paprastai svyruoja nuo kelių kilometrų iki 70 kilometrų. Po pluta yra mantija, kurią daugiausia sudaro išlydyta magma, kurios storis 2900 kilometrų. Vulkanų išsiveržimus dažniausiai sukelia magmos išsiveržimas. Žemės vidus yra Žemės šerdis, o centrinė temperatūra yra 2000 laipsnių Celsijaus. Matyti, kad geoterminiai ištekliai Žemėje taip pat turi didelę talpą.
③ Energija, kurią sukuria Žemės ir kitų dangaus kūnų sąveika, pavyzdžiui, potvynių ir atoslūgių energija.